apie autorių

VITALIJ OTKINSKIJ

Aš fotografijos mėgėjas, auginu bonsai medelį, naudojuosi Google Chrome naršykliu, esu bedarbis vadybos bakalauras ir bandau įsigilinti į FOREX valiutų rinką. O jeigu plačiau, tai…

Aš gimiau 1988 metų lapkričio 17 dieną. Tą pačią dieną, tik 84 metais anksčiau gimė garsi Lietuvos poetė Salomėja Neris, neabejotino talento žmogus. Mano gi talentas buvo abejotinas, tačiau tėvai pastoviai priduodavo mane į skirtingo kailio menų burelius. Nežinau, ar jie bandė atkasti manyje tą talentą, ar norėjo užimti mane bet kuo, kad tik ne tuo, kuo galėjo užimti mane kiemo draugai. Vienas iš tokių burelių buvo jaunimo telestudija, kur aš lankiau ir žurnalistikos, ir operatoriaus meno užsiemimus. Tuo pačiu teko pamaigyti ir pirmąjį mano gyvenime veidrodinį fotoaparatą – seną gerą Zenitą. Tačiau pirmuosius meilės daigus fotografijai galima buvo pastebėti dar ankščiau. Tėvai, išlydėdami savo vaiką į Vilnių duodavo jam šeimyninę Kodak muilinę su 36 kadrų juostele, tačiau išryškinę tą juostelę bardavo vaiką už tai, kad iš visos gausos užfiksuotų Lietuvos sostinės vaizdų rasdavo gal tik porą dokumentinių nuotraukų, kurias galima būtų įdėti į fotoalbumą ir vėliau rodyti močiutei. Nuo pirmos tokios kelionės likau sužavėtas fotografija ir Vilniumi. Taip, aš ne vilnietis, aš gimiau ir iki pat studentiškų metų gyvenau provinciniam Visagine. Ten ir toje telestudijoje lankiausi, kur pradėjau suprasti fotografiją iš techninės pusės. Apskritai, Visagine tokių fotografijos mėgėjų kaip aš yra belekiek daug. Negerai iš vienos pusės – naujose nuotraukose matydavosi tik jau seniausiai atsibodę vaizdai ir tie patys žmonės, o iš kitos pusės – buvo su kuo burtis ir bendrauti. Ir mes būrėmės ir bendravom. Mūsų jėgom ne vieną kartą buvo suorganizuoti keli fotografijos mėgėjų ir tų, kuriuos jie fotografuoja susirinkimai, meetai. Grupinės kūrybos aš netoleruoju, laikau tai pakankamai intymiu procesu, tačiau tokie susiburimai dažnai turėdavo bendros naudos.

Ekonomika, kaip pačiu tiksliausiu iš humanitarinių mokslų, pradėjau domėtis dar nuo devintos klasės, tačiau iki pat dvyliktos nežinojau kur stoti. Mano likimą reikiama vaga pakreipė mano laikytų valstybinių egzaminų rezultatai. O laikiau aš jų nei daug, nei mažai penkis. Daugiausia turėjau iš matematikos – 80 balų, vienu balu mažiau iš informatikos (kam ją laikiau?), 72 balus surinkau iš anglų kalbos egzamino. Gerokai mažiau gavau iš istorijos ir lietuvių kalbos – 46 ir 43 atitinkamai. Nors palyginus ir neblogai išlaikiau, tačiau to pritrūko tam kad įstočiau į Vilniaus universiteto arba Vilniaus Gedimino technikos universiteto man tikusias ekonomines specialybes, tačiau to visai užteko įstojimui į Vilniaus kolegiją. Taip aš atsidūriau vietoje, kurią buvau įrašęs kaip atsarginį variantą, iškarto po anksčiau minėtų universitetų – draudimo vadyba, Ekonomikos fakultetas. Anksčiau mano žinojimas apie draudimą apsiribodavo vairuotojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo veikimo principais ir nemaloniomis pažintimis su įkyriais draudimo agentais. O dabar iš manęs specialistą darys… Neseniai paklaustas ar baigęs studijas jaučiuosi savo srities specialistu, aš atsakiau, kad jaučiuosi jaunu, nepatyrusiu draudimo žinovu.

Kartu su studijomis 2006 metų rugsėjį man prasidėjo absoliučiai naujas gyvenimas. Turbūt lygiai taip pat kaip ir visiems kitiems smulkių Lietuvos miestelių abiturientams, ir niekuo aš iš visos tos minios neišsiskiriau. Proga išsiskirti buvo ateityje, ir aš jomis pilnai pasinaudojau.

Dar mokykloje pripratau prie aktyvios veiklos ir pastovaus skubėjimo. Be to dabar, prasidėjus studijoms Vilniuje , turėjau tokį saldų dalyką kaip laisvė bei galėjau pats spręsti kur ir kaip leisti laisvą nuo mokymosi laiką, o pats mokymasis man, pirmakursiui, užimdavo iki juokingumo mažai laiko. Todėl nedelsiant įstojau į Studentų atstovybę, kurioje tarnavau studentų labui iki pat trečio kurso vidurio, kai pradėjo spausti mokslai. Narystė Studentų atstovybėje davė man neačiuopiamai daug naudingos patirties, ypatingai darbo planavimo, organizavymo ir, aišku, vykdymo. Nekalbant apie bendravimo ir derybų įgūdžius, naudingus ryšius bei šlovę. Teisingai, šlovė! O kas jos nenori? %) Studentų atstovybė į kurią aš atėjau pirmame kurse ir ta, kurią palikau trečiame kurse, kardinaliai skiriasi. Iš vienos pusės tai yra gerai – galiu drąsiai teigti, jog savo įnašą į Studentų atstovybę aš padariau, bet iš kitos pusės – gaila, kad su ta komanda, su kuria man buvo jauku, įdomu ir malonu dirbti pradėjo skistytis jau po pirmų metų. Natūralu, kad žmonės baigę kolegiją ją palieka, kartu palikdami ir Studentų atstovybę. Natūralu, bet vistiek gaila. Su sena mūsų atstovybės karta kartais susitinkam ir iki šiol. Tai nuostabūs žmonės.

Studijos Vilniaus kolegijoje pasižymėjo ypatingai dideliu kiekiu pažinčių su nuostabiais žmonėmis. O kur yra nuostabūs žmonės, yra ir nuostabūs tūsai-vakarėliai. Pirmu laiku mane truputį varžydavo mano nepilnametyste. Taip, jei jus buvote pakankamai atidūs skaitydami ir mokate skaičiuoti, jums jau turėtų kilti klausimas – kaip aš sugebėjau 17 metų baigti mokyklą? Paprastai! Aš peršokau per klasę, po ketvirtos atsidūręs šeštoje. Tai buvo mokykloje vykdomas eksperimentas ir, manau, jis pavyko. Taigi, pirmu laiku mane truputį varžydavo mano nepilnametyste. Buvau nepilnavertis studentas, nes negalėjau savarankiškai nusipirkti alkoholinių gėrimų. Tačiau jau lapkričio mėnesį visi apribojimai dingo ir aš galėjau laisvai šventę švęsti %)

Vis dėlto pats įsimintiniausias studijų Vilniaus kolegijoje laikotarpis buvo antro kurso antras semestras… Todėl, kad jį praleidau Danijoje! Taip, 2008 metų pavasario semestre mes su mano geriausiu grupės draugu Kostia ir mieląja mūsų kursioke buhaltere Lina, pagal studentų mainų programą ERASMUS iškeiteme jau gimtąja tapusią kolegiją į Danijos aukštąją mokyklą vardu NOEA (Nordjyllands Erhvervsakademi, bet nelaužykit ležuvių, tiesiog NOEA). Šioje mokykloje mes buvome laikinai prijungti prie Finansų vadybos grupės, kartu su jais lankėme paskaitas, kartu darėme projektus, kartu rašėme kolius ir laikėme egzaminus, todėl puikiai susipažinom vienas su kitu, su kai kuriais artimiau susidraugavome ir palaikom ryšius iki šiol. Be studijavimo buvo ir studentavimas, tam kad užtikrinti jo finansavimą mes susiradome darbų. Savo kambariuose surengdavome mini-vakarėlius, dalyvaudavome ir kitų surengtuose tūsuose, išvykdavome pasitūsavoti ir į Aalborg‘o (Šiaurės Danijos miestas, kuriame gyvenome) centrą. Dažnai keliaudavome po Daniją ir už jos ribų –teko pakeliauti po Švediją, Norvegiją bei Didžiąją Britaniją su įvairiais žmonėmis.

Apie visus patirtus nuotykius ir visus įspūdžius atvežtus iš Danijos atrodo galėčiau pasakoti tiek pat laiko, kiek ir buvau ten. Vieną išvadą galiu suformuluoti greitai ir papratai: pusė metų Aalborg‘e buvo be abėjonės patys nuostabiausi, įdomiausi ir greičiausiai pasibaigę mano gyvenime.

Grižus iš ERASUMUS planetos atgal į Žemę, teko ilgai ir nuobodžiai adaptuotis. Pripratus vėl prie lietuviško gyvenimo būdo ir ritmo, beliko tik atlikti praktiką, parašyti diplominį darbą ir jį apsiginti, atšvęsti išleistuves ir žengti į naują gyvenimą – gyvenimą su aukštojo mokslo diplomu, bakalauro gyvenimą.

Bet koks tas gyvenimas yra, niekas nepaaiškino ir aš baigęs kolegiją pasijutau kaip žuvis ką tik audringos jūros išmesta ant plataus svetimo kranto. Reikėjo labai greitai apsispręsti dėl planų artimiausiai ateičiai. Magistratūra? Antras bakalauras? Tas pats tik užsienyje? Ir kadangi magistrantūrai University of Birminham aš su savo surinktų kreditų skaičiumi netikau, nusprendžiau tą skaičių padidinti vietiniame Mykolo Romerio Universitete ir įstojau į magistraturos papildomas studijas, į Elektroninio verslo vadybą (gal čia prireiks mokykloje laikyto informatikos egzamino…), kur dabar ir gan sėkmingai studijuoju, tai parodė pirma sesija. Kažin kas manęs laukia toliau…

O kolkas, to be continued…